Lankytinos vietos

Aukštadvario regioninis parkas įsteigtas siekiant išsaugoti Verknės ir Strėvos ežeringų aukštupių kraštovaizdį, jų gamtinę ekosistemą, didelę augalų ir gyvūnų įvairovę, kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Plotas - 17 240 ha, išskirta Mergiškių gamtinis rezervatas ir 15 draustinių: Antakmenių, Tabaliukų, Verniejaus, Strėvos ištakų hidrografiniai, Mergiškių, Saloviškių, Spindžiaus, Strėvos aukštupio, Verknės, Vilkokšnio, Verknės aukštupio kraštovaizdžio, Skrebio botaninis, Verknės botaninis-zoologinis, Mošos archeologinis, Aukštadvario urbanistinis. 27 teritorijos atitinka Europos svarbos buveinių kriterijus.

Aukštadvario piliakalnis

Tai vienas žymesnių pietryčių Lietuvos archeologijos paminklų. Dėl to jau nuo XIX a.  antrosios pusės dažnai minimas mūsų praeitį aprašančioje mokslinėje bei populiarioje literatūroje. Antai dar 1893 m. Vilniaus Senienų muziejaus vedėjo F. Pokorovskio išleistame Vilniaus gubernijos archeologiniame žemėlapyje pastarasis jau paminimas, nurodant, kad ten rastas žalvarinis kirvukas. Tačiau iki šiol neaišku, kaip tas dirbinys atrodė ir koks buvo jo tolesnis likimas. Pažymėtas šis piliakalnis ir P. Tarasenkos sudarytame ir 1928 m. išleistame archeologijos paminklų žemėlapyje, nurodant pasirodžiusia apie jį literatūrą.

Apie Aukštadvario piliakalnio populiarumą kalba ir jo apylinkėse išlikę įvairūs pasakojimai. Vyresniojo amžiaus vietos gyventojai dažniausiai prisimena padavimą, kuris pasakoja, kad senovėje čia stovėjusios valdovo duktė kartą sugalvojusi pasivaž¬inėti. Tuomet ji iš pilies išvažiavusi puošnia karieta, traukiama net ketverto arklių. Karietoje buvusi skrynia pilna pinigų ir mažas šunelis. Besileidžiant nuo pilies kalno, arkliai kažko pasibaidė ir karalaitę su karieta nunešė tiesiog į netoli pilies esantį Pilaitės ežerą, kur visas ekipažas nuskendo. Nors tėvai dukters po to ilgai ieškojo, tačiau viskas buvo veltui. Tačiau praslinkus kuriam laikui, vietos gyventojai, ypač prieš patekant saulei, ežere kartais matydavo plaukiojančią gražią skrynią, ant kurios tupėdavęs mažas šunelis. Paskui vėl ramiai tyvuliuodavęs ežeras.

Piliakalnis yra pietvakariniame Aukštadvario miestelio pakraštyje, kairiajame Verknės upės krante. Iš pietryčių prie jo beveik prieina minėtas ežeras, iš šiaurės – Verknė, o iš visų kitų pusių – dirbami laukai, kurių apie 2 ha plote pastebimi senovės gyvenvietės pedsakai: juoda, su smulkiais degėsiais maišyta žemė, kurioje jau anksčiau buvo aptinkama įvairių senienų.

Aukštadvario vienuolynas

Jau 17 amžiaus pradžioje šiame miestelyje buvo įkurtas vienuolynas. Per tuos beveik tris šimtus metu keitėsi pastato paskirtis, buvo niokojamas karų ir okupantų, degė. Atgavus Nepriklausomybę, susirūpinta šiuo statiniu. Kaišiadorių vyskupijos iniciatyva vis dėlto nutarta čia įkurti katalikišką mergaičių socialinės paskirties darbuotojų mokyklą, o šalia – senelių prieglaudos namus.

Čia buvo ir Šv. Domininkono bažnyčia. 1518 m. jai duodavo dešimtinę iš Aukštadvario dvaro, 4 kapas grašių – iš jų miestelių smuklių, 2 ežerai, 4 žemės sklypai klebonijos ir mokyklos statybai. Jonas Alfonsas Liackis 1629 m. pradėjo ir 1635 m. baigė statyti mūrinę bažnyčią ir dominikonų vienuolyną. Prie jo veikė pradžios mokykla: 1655 m. bažnyčia apgriauta, 1674 m. dokumentuose minima, jog bažnyčia atstatoma. 1812 m. bažnyčia ir vienuolynas apdegė, o 1832 m. Rusijos valdžia vienuolyną ir mokyklą uždarė. Parapija panaikinta. Vienuolynas tapo kareivinėmis, o bažnyčia 1843 m. pertvarkyta į cerkvę. Pamaldos retkarčiais laikytos kapinių koplyčioje, kurią 1862 m. Užuguosčio klebonas padidino. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai cerkvę pavertė grūdų sandėliu. 1919 m. grąžinta katalikams. Bažnyčia ir vienuolynas 1923 m. atiduoti Lietuvos moterų kultūros draugijai. Tų pačių metų rudenį įsteigta mergaičių namų ruošos mokykla. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia uždaryta, pertvarkyta į sandėlį – o šis į restoraną

Nikronių akmuo

Jis yra ties Verniejaus ežeru "Babrauninkų miške", apie 3 km nuo Aukštadvario. Jis yra pilkas, " vietomis apkerpėjęs. Jo matmenys - 6 x 3 x 2.2 m. Dalis akmens yra žemėje. Ant vieno šio akmens šono yra įrašas "MOPIT", kitoj pusėj – kryžius.

Žmonės pasakoja " kad prie šio akmens vaidenasi. Jį dar vadina Didžiuoju akmeniu. Yra žinoma "kad apie 1904 – 1905 m. tas akmuo buvo riba kuri skyrė pono žemę nuo valstybės žemės. Ponas savo pusėje iškalęs ženklą  "MOPIT“.  Ta rodyklė rodė kryptį į pono žemę. Raides žmonės aiškino taip : lenkų kalba "Moje pieniadze tutoj" išvertus į lietuvių kalbą - "Mano pinigai čia“. Yra pasakojama apie tai "kad šį didžiulį akmenį užritinę kareiviai", kai Napoleonas čia užkasęs brangų lobį. Prieš keletą metų traktorininkas netoliese iškasė puodą su pinigais (dabar jie saugomi Trakų pilies muziejuje).

Akmens viršuje yra duobutė "kurioje" kaip žmonės pasakojo" visada yra vandens. Tuo vandeniu žmonės gydė akis. Ateidavo apsiplaudavo akis "padėdavo pinigus prie akmens "ir jų neimdavo" kol jų nepaimdavo klebonas. Už juos jis laikydavo mišias. Tas vanduo buvo laikomas šventu. Šis akmuo senovės - aukų akmuo. Kažkada buvęs garbinamas.

Velnio duobė

Tai piltuvo pavidalo 40 m. gylio duobė. Jos plotis viršuje – 210 m., apačioje – 60 m., šlaitų nuolydis – 40-50 . yra keli moksliniai šio reto geologinio objekto kilmės aiškinimai . Manyta, kad tirpstant dideliam ledo luitui  ir čiurkšlėmis nuo jo briaunos krintant vandeniui, susidarė krioklys, kuris kunkuliuodamas  tarsi malūno girnomis malė pasitaikančius riedulius, gargždą, žvirgždą, per ilga išgrauždamas šitokią duobę. Kiti aiškina, kad Velnio duobė gali būti meteoritinės kilmės . Mat nukritusių meteoritų išmuštos duobės yra panašaus gylio ir pločio. Dar vieni pagrindė sifozinę duobės susidarymo kilmę. Anot jų, ledynmečio laikais požeminiai vandenys smulkias daleles nuplukdė į šalia Velnio duobės esantį Škilėtų ežerą. Ir dabar duobės dugnas esąs tik keliais metrais aukščiau už šio ežero vandens lygį. Tikriausiai duobę it šį ežerą sieja hidrauliniai požeminiai ryšiai. Tačiau patikimiausias, rodos, termokarstinio Velnio duobės susidarymo aiškinimas. Pasitraukus iš Lietuvos teritorijos ledynams, prasidėjo termokarstiniai reiškiniai, dėl kurių susidarė ne vienas Lietuvos ežeras. Pirmiausia tokie vandens pripildyti duburiai atsirado žemesnėse vietovėse, į kurias anksčiau plūdo ledynų vanduo. Aukštumose atsidūrusių ir po žeme esančių ledo luitų tirpsmo vandenys negalėjo išplauti. Neveikiami šilumos ir saulės, jie galėjo gulėti žemėje tūkstančius metų. tačiau gerokai vėliau jie ištirpo, ir žemė viršum jų įgriuvo. taip formavosi vadinamoji Velnio duobė. Na, o dabar visai kitokie Velnio duobės atsiradimo aiškinimai: padavimai ir įvairios legendos, kurias senoliai dažnai pasakodavo savo anūkams.

Esą kadaise čia stovėjusi bažnyčia. Kartą keleivis eidamas pro šalį, pamatęs kunigą, susidėjusį su mergina. Neiškentęs ir ištaręs: "Kad tu skradžiai žemėn!“ Vos taip pasakęs  - kunigas prasmegęs kartu su merga ir bažnyčia. Kai duobėje buvę vandens, akyli žmonės įžiūrėdavę ten bažnyčios bokštus. Anot kito padavimo į ką tik pastatytą Užugosčio bažnyčią arkliais buvęs vežamas varpas. Važiuojant mišku, nusmukęs vežimo ratas, ir varpas nuriedėjęs į gilią duobę. Vėliau Užugosčio bažnyčioje buvęs įkeltas kitas. Jam skambinant mišioms, iš gilumos pritardavęs  Velnio duobėn nugarmėjęs varpas. Dar pasakojama, kad kadaise čia bandą ganęs piemuo ir nepastebėjęs, kaip veršiukas į duobę įsmukęs ir nugarmėjęs. pamatęs jį plaukiantį  ežere, telkšančiame netoliese. dabar tą ežerą  vadina Atveršiu. Taip pat sklando gandai ir apie tai: toje vietoje gyvenęs nedoras žmogus, kuriam patikusi mergina. Ji norėjo ją vesti, bet pats jau buvo kartą vedęs ir negalėjo antrą kartą imti šliubo, o  mergina be šliubo nesutiko už jo tekėti. Tada jie abu nuėjo pas kleboną. Tas vyras išsiėmė kardą ir grasindamas liepė juos apvesdinti. Ir tuo metu, kai jis pradėjo tarti priesaikos žodžius, bažnyčia su jais visais nugrimzdo į gelmes. Piemenys, kurie ganė gyvulius po dar tris dienas girdėjo varpų skambesį. Kai kada rasdavo jie ir velnių išmestų kryželių. Būdavo atsitikimų, kada ganamos karvės užeidavo ant tos duobės liūno ir išplaukdavo į Škilėtų ežerą. Praeiviai naktį dažnai girdėdavo kažkokius šūkavais. Visa tai darydavo velniai dėl to ir kilo pavadinimas "Velnio duobė“. Ši vieta dažnai lankoma turistų, kuriems begalo įdomu ir smalsu išgirsti visus šiuos padavimus ir legendas. Dabar Velnio duobė prižiūrima Vilniaus pedagoginio instituto studentų.

Kartuvių kalnas

Vos pasukus  Vilniaus keliu iš Aukštadvario miestelio, kairėje kelio pusėje galima pamatyti aukštomis pušimis apaugusį kalną vadinamą Kartuvių kalnu. Šiame kalne Muravjovo budeliai 1863 m. buvo įrengęs kartuves ir karė sukilėlius. Kartuvių kalno aukštis yra 21 m. nuo kalno viršūnės matyti Navos ežeras su gražuole sala, kurią apsodino medžiais mokiniai.

Pasakojama, kad pagonybės laikais vykdavo įvairios apeigos, baudžiavos laikais ponai kardavo nusikaltusius baudžiauninkus. Teigiama, kad čia buvo baudžiami mirtimi ir 1863 m. sukilėliai.

Kartuvių kalnas

O moterys, kurių vyrus pakorė, ar tai jaunikaičius, sužadėtinius pakorė, iš sielvarto, reiškia, bėgo į va tą už kalno esantį, šalia kalno, reiškia, šitą ežerėlį ir pasiskandino. Nuo to, ot, vadiną tą ežerėlį Marčežeriu. Atseit marčios pasiskandino. Mergežeriu, reiškais. Reiškia, merginos pasiskandino, ir kaip tik nuo to ir gavo Marčežerio, Mergežerio pavadinimą šitas ežerėlis.

Toks yra pasakojimas.

Mošos archeologinis draustinis

Rengiant Aukštadvario regioninio parko tvarkymo planą, 2004 m. naujai išskirtas Mošos archeologinis draustinis. Plotas - 9,5 ha. Tikslas: išsaugoti ir eksponuoti Mošos (Ribinkos) upelio dešiniajame krante išsidėsčiusį kompaktišką archeologinių paminklų kompleksą - Mošos piliakalnį, senovės gyvenvietę ir dvi pilkapių grupes.

Draustinio steigimo tikslas: išsaugoti ir eksponuoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinį kompleksą.

Archeologiniame draustinyje draudžiama:

1. naikinti ar žaloti kultūros paveldo kompleksus ir objektus (vertybes), naikinti jų autentiškumą;
2. iš esmės pakeisti kultūros paveldo objektų aplinką, mažinant kultūros paveldo objektų vertę.
   

Mošos piliakalnis (vad. Naujasodžių, Kazokų kalnu) - tipingas I tūkst. vidurio miniatiūrinis piliakalnis. asakojama, kad I pasaulinio karo metais šio piliakalnio įduboje rusų kazokai slėpę savo arklius. Pagonybės laikais vaidilutės čia kūreno ugnį, buvo atliekamos apeigos. Piliakalnio pietinėje papėdėje išlikę jo senosios gyvenvietės pėdsakai, aptikta lipdytų puodų šukių grublėtu paviršiumi. Apie 200 m į pietus nuo šio piliakalnio išlikę 6 apardyti iki 1,5 m aukščio pilkapiai, dar vadinami Naujasodžių pilkapiais. Kita 28 pilkapių grupė yra apie 100 m į šiaurę nuo piliakalnio, Skrebio miške. Tyrinėjimų metu čia aptikta sudegintų žmonių palaidojimo pėdsakų, menančių 6 - 8 amžių. Iš palaidojimo pobūdžio nustatyta, kad čia gyveno viena karingiausių baltų genčių - jotvingiai.

Kultūros paveldas

Šiuo metu parko teritorijoje yra 72 kaimai ir Aukštadvario miestelis - administracinis, ūkinis ir kultūrinis centras.

Aukštadvaris įsikūręs kryžkelėje prie "Karališkojo" vieškelio tarp Vilniaus ir Birštono pilių. Ant piliakalnio iki XIV a. stovėjusi gynybinė pilis, vėliau - Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, taip lėmęs miestelio vardą (iki tol buvo Navininkai). XVI a. dvaras su miesteliu padovanotas bajorui I.Liackiui. 1569 m. Aukštadvariui suteiktos miestelio teisės, tada suklestėjo prekyba ir amatai, aikštėje vyko turgūs. XVII a. pastatytas Dominikonų vienuolynas su bažnyčia, mokykla. XIX a. dvaras perėjo Malevskių nuosavybėn. Nuo XX a. pradžios dvaro savininkai - Mongirdai, jų palikuonys atgavo nuosavybės teises. 1913 m. pastatyta aukšta medinė parapijos bažnyčia (pirmoji bažnyčia, pastatyta 1518 m., sudegė), iki Antrojo pasaulinio karo veikė žydų sinagoga. Senoji miestelio dalis, turinti vertingą kultūrinį paveldą, paskelbta urbanistiniu draustiniu.
Strėvos kaimas įsikūręs pusiaukelėje tarp Aukštadvario ir Trakų. Vietovės praeitį liudija radiniai iš pilkapyno (IX - XII a.), senkapių, piliakalnio. Netoliese yra "karališkosios virtuvės" vietovė, kur Lietuvos valdovai sustodavę pailsėti, vykdami į medžiokles. Dabar kaime įsikūrusi Strėvos girininkija, kuriamas regioninio parko lankytojų centras.
Siūlome aplankyti: Aukštadvaryje - Domininkonų vienuolyno kompleksą, Kristaus Atsimainymo bažnyčią, piliakalnį, "Kartuvių" kalną, Vytautavos kaimo bažnyčią, Lavariškių, Mošos, Pamiškės, Strėvos, Žuklijų piliakalnius, Totoriškių, Mošos, Drabužninkų, Lausgenių ir kt. pilkapius, "Švedkalnį" ir kt.

Senasis kultūros paveldas liudija, kad teritorija nuo seno buvo tankiai apgyvendinta, žmonių veiklos pėdsakai siekia 3 - 2 tūkstantmetį iki Kristaus. Parke priskaičiuota bemaž 100 kultūros vertybių. Praeitį mena 6 piliakalniai, 14 pilkapynų, senkapiai, senovės gyvenviečių, mitologinės vietos. Iš vietinių žaliavų gyventojai lydė geležį, gamino stiklą, keramikos dirbinius, papuošalus, virė degutą, žvejojo, medžiojo, vertėsi žemdirbyste. Mažai derlingos žemės, raižytas reljefas lėmė, jog čia nebuvo stambių dvarų, vyravo smulkūs ūkeliai. Tik Aukštadvaryje yra išlikę dvaro pastatai su parku, kuriame tebeošia poeto Adomo Mickevičiaus ąžuolas, įrengti pirmieji Lietuvoje upėtakių auginimo tvenkiniai. Apie Jankovicų, Tolkiškių, Kamaravos, Alešiškių ir kt. dvarus liudija želdiniai bei pamatų likučiai. Nyksta tradiciniai kaimeliai, turintys etnografinių architektūros elementų, bet atsikuria sodybos-vasarvietės prie ežerų ir upių.